Ne, Appias Albina nėra baltas indiškas drugelis - paprastasis albatrosas, nors Googlas ir mėgina tuo įtikinti. Šis kūribinis pseudonimas lyg jaukus ir šiltas kokonas slepia tikrąjį jaunos dizainerės ir grafikės vardą - Jevgenija Gluškova. 2011 m. ji baigė Vilniaus Dailės Akademiją, įgydama grafinio dizaino magistro laipsnį, jau surengusi ne vieną asmeninę parodą, kelis sykius dalyvavusi grupinėse ekspozicijose Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.
Baigusi studijas Jevgenija kurį laiką dirbo dizainere reklamos agentūroje, tačiau šis darbas ilgainiui pabodo. Ir kai įkyriai ėmė kankinti mintys, kad reikia kažką keisti, gimė sūnus, pakoregavęs visus jaunosios menininkės planus. Augindama kūdikį, ji pradėjo daryti tai, ko troško labiausiai – labai daug piešti. Pradžioje iš savo kūrybinės veiklos buvo sunku pragyventi, tad ji imdavosi įvairių dizaino užsakymų: kūrė grafinį stilių, maketavo. Šis gyvenimo tarpsnis suformavo dvi jos kūrybines kryptis: animalistinę grafiką bei fotografijos ir grafikos miksą, t. y. dizaino projektus, peraugusius į mišrios technikos meno kūrinius.
Jevgenijos grafikos darbuose dominuoja gyvūnija ir augaliniai motyvai. Nenorėdama supanašėti su poparto tapytojais, atsigręžusiais į hiperrealistinį portretą, bei figūratyviojo meno kūrėjais, ji apgalvotai renkasi kitas temas, kurios jai išties labai artimos. Menininkė pripažįsta, kad jeigu kažkada nebūtų savo profesija pasirinkusi grafikos, tikriausiai būtų tapusi biologe. Grafinių atspaudų serijose su vabzdžiais ar visa sparnuočių įvairove – žąsimis, antimis, pingvinais, pelikanais, kormoranais – galima įžvelgti kone japonišką minimalizmą, pagarbą linijai ir erdvei. Šių darbų (skirtingai, nei klasikinių estampų) neįmanoma reprodukuoti dėl ypatingos autorinės technikos. Artimi monotipijoms kūriniai atlikti originaliu būdu – prideginant kopijavimo popierių lapo paviršiuje.
„Per keletą kūrybos metų atradau savo autorinę grafikos techniką, – pasakoja Jevgenija, pristatydama šią vasarą Juodkrantėje eksponuotą asmeninę parodą „Vandens paukščiai“. – Tai kopijavimo popieriaus termo spaudas, kurį dažnai papildau tradicinėmis grafikos technikomis – grafitu, tušu. Pagrindinė mano kūrybinė medžiaga yra senovinis juodas kopijavimo popierius, vadinamoji kalkė. Prireikė nemažai laiko ir eksperimentų, kol „užauginau“ jį iki savarankiško įrankio rimtai grafinei kūrybai. Kalkė leidžia perkelti ant popieriaus smulkiausias faktūras su begale detalių, suteikti joms įvairias formas. Intriguoja tai, jog niekada nesu tikra dėl rezultato – kopijavimo popieriaus termo spaudas nėra absoliučiai kūrėjui paklūstantis procesas, kaip tai būna su dauguma grafikos technikų. Bet eksperimentinis lygmuo ir padaro šį būdą tokiu savitu, kiekvienas darbas yra šimtu procentų unikalus ir nepakartojamas.“
Idėja naudoti kopijavimo popierių monotipijoms jai kilo studijų metais, prisiminus kažkada vaikystėje dailės mokytojos parodytus „triukus su kalke“: iškerpi iš jos figūrą, uždedi ant popieriaus ir prikepini lygintuvu. Menininkė ėmė eksperimentuoti. Tai matydama, Jevgenijos mama iš darbo parnešė didžiausią šūsnį seno tarybinių laikų kopijavimo popieriaus – tūkstančius lapų. Jeigu kūrybiniams ieškojimams dabar reikėtų šias medžiagas pirkti, būtų brangoka. Paaiškėjo, kad pati geriausia yra juoda sovietinė kalkė. Anot menininkės, dabartiniai gamintojai taupo dažus. Grafikos darbų monochrominį koloritą taip pat nulėmė turimos medžiagos: senasis spalvotas kopijavimo popierius – raudonas, žalias, mėlynas – yra nekokybiškas.
Įdomu, kad autorė ieškojo panašia carbon hot press technika kuriančių grafikos meistrų, siekdama potencialios konkurencijos ar apsikeitimo patirtimi, tik iki šiol nerado. Buvę akademijos dėstytojai netgi siūlo Jevgenijai sugalvoti šiai autorinei technikai savo pavadinimą.
Kūrybinis projektas „Moon Armada“, gimęs gana netikėtomis aplinkybėmis, jai yra pats smagiausias. Appias Albina, prieš keletą metų nusprendusi – kaip ir daugelis kitų jaunų autorių – talpinti darbus Instagrame, netrukus sulaukė savo kūrybos gerbėjų dėmesio. Jais dažniau žavėjosi amerikiečiai nei europiečiai. Kartą parašė vyrukas iš Teksaso, prašydamas sukurti jo verslui – noise muzikos aparatūrai – logotipą. Dailininkei patiko laisvė, kurią suteikė užsakovas, tad po logotipo gimė plakatas, vėliau – ir išskirtinis firminis stilius, suteikęs Jevgenijai daugiau populiarumo, o verslininkui smarkiai padidinęs žinomumą ir pardavimus. Buvęs dalykinis judviejų santykis peraugo į kūrybinę partnerystę. Mrginai ir anksčiau patiko noise stiliaus muzika, tad „Moon Armada“ rankų darbo abstraktūs (taip įvardija patys gamintojai) muzikos instrumentai, sumontuoti lėlių galvose, pasirodė labai įdomūs, artimi ir padiktavo keistą kiberpankišką grafinį stilių. Kuriant „triukšmadarių“ įvaizdį pasitarnavo Jevgenijos puikiai valdoma linijinio piešimo technika. Kontūriniai raizginiai lėlių galvose gali būti asocijuojami ir su laidų jungtimis instrumentuose, ir su smegenų sinapsėmis. Labai siaurai pirkėjų nišai – noise muzikos kūrėjams – skirti nepigūs produktai naujo dizaino dėka kilstelėjo savo pozicijos kartelę aukščiau – iki vienetinių meninių objektų.
Šiuo metu Jevgenija jau yra „Moon Armada“ komandos narė ir rūpinasi kompanijos vizualiuoju įvaizdžiu, kuruoja interneto svetainę ir stebisi tokiais sėkmingais savo gyvenimo atsitiktinumais: „Seniai svajojau kurti kažką muzikos industrijai, maniau, kad tai man tiktų ir sektųsi. Dabar tai ir darau. Kažkada iš visokių šiukšlių esu kūrusi nedideles stimpanko stiliaus lėles-pilotus, konstravau jiems mašinėles, įmontuodama jas kai kurių pilotų galvose. Man tiesiog nuostabu kitam pasaulio krašte atrasti žmogų, kuris daro beveik tą patį ir geriau, jungdamas visa tai su muzika, kuri patinka, o aš galiu dalyvauti šiame kūrybiniame procese.“
Komercinį užsakymą, virtusį meniniu projektu, Jevgenija tęsia toliau: atradusi savo fotografijų archyve nuotraukas-klaidas (tokias, kurių pavienių nei kam parodysi, nei kur panaudosi), nusprendė suteikti joms antrą šansą. Truputis linijinės grafikos, kiberpankiniai personažai, šiek tiek ryškesnio kolorito – taip gimė skaitmeninio meno kūriniai, „mėnulio armados“ tęsinys.
Peržiūrint internete Jevgenijos trumpus filmukus, kuriuose ji lengva ranka, beveik nenutrūkstančia linija geba užmesti detalizuotą gyvūno figūrą ar lėlės galvą, nejučia atklysta kažkada skaitytas meno kritiko Lance'o Esplundo pastebėjimas: „Menininkui linija – turtinga metafora. Ji apibrėžia ne tik ribą, kraštą ar kontūrą, bet ir vietą, suteikia energiją ir augimą. Linija yra tiesiog judėjimas ir pokytis – pats gyvenimas.“